Tradicijos ir papročiai

Šiandieną jaunavedžiai vis dažniau domisi tradiciniais vestuvių papročiais, kuriuos būtų galima pritaikyti šiuolaikinėse vestuvėse. Šiuo tikslu, remiantis atliktų istorinių tyrimų medžiaga, aktualu pasvarstyti apie tradicinių vestuvių papročių pritaikymą šiuolaikinėse vestuvėse. Rekomendacijose pateikiami ryškesni Mažosios Lietuvos regiono vestuviniai papročiai ir pateikiama nuomonė apie šių papročių pritaikymą šiuolaikinėse vestuvėse.

 

Jaunųjų dovanos. Svarbūs šventės simboliai yra jaunųjų dovanos. Tai pasižadėjimo vienas kitą mylėti ženklai, kuriuos prasminga išsaugoti ir po vestuvių. XVII a. dovanomis buvo keičiamasi per sužadėtuves.: ... nuotaka dovanoja jaunikiui marškinius, o šis atsilygina pinigais arba kita dovana. Pasak T.Lepnerio, nuotakai vainikėlį, per jos brolį, atsiųsdavęs jaunikis: ... nuotakos brolis arba artimas giminaitis, girtavęs drauge pas jaunikį, išjoja pirmas į nuotakos namus ir nešasi rūtų vainiką. Jaunoji atsidėkodavo jaunikiui už dovaną-vainiką įteikdama jam nosinę. Svarbūs buvo ir dovanų įteikimą lydintys veiksmai: rankos padavimas, pasibučiavimas.

·         Šiandieną yra išlikusi tradicija jungtuvių metu pasikeisti žiedais. Anksčiau nuotaka dovanodavusi savo rankų darbo dovanas. Galbūt naudojant tautodailininkų dirbinius tradicija galėtų būti sugrąžinta? Norintieji tuoktis pagal liaudies tradicijas, turėtų nepamiršti ir dovanų įteikimą lydinčių veiksmų (rankų paspaudimų, bučinių). Svarbu, kad jaunavedžiai patirtų, jog šie veiksmai vestuvių ceremonialo eigoje įgauna sakralią prasmę.

Užgėrimas. XVII a. savo pasirinkimą jaunieji bendruomenės akivaizdoje patvirtindavo vienas kitą užgerdami: ... jaunikis ir nuotaka paima į rankas po kaušelį, pripiltą lietuviško alaus, abu užgeria vienas antrą, likusį gėrimą, o likti turi gana nemažai, šliukštelėja vienas antram į akis, apšlakstydami sėdinčiuosius šalia.

·         Viešas vienas kito užgėrimas pagal senąją paprotinę teisę buvo veiksmas, patvirtinantis santuokos teisėtumą. Šiandieną keliamos šampano taurės. Tačiau gražu būtų sugrąžinti ir senąją užgertuvių tradiciją. Apeiginis veiksmas būtų įtaigesnis, jei būtų geriama iš tradiciškai papuoštų senovinių kaušelių ar taurelių.

                      Nuotakos atsisveikinimas. Nuotaka išvykdama iš gimtųjų namų atlikdavusi tam tikrus apeiginius veiksmus, kurie turėję įprasminti jos atsiskyrimą. XVII a. vestuvėse atsisveikinant nuotaka vesta aplink stalą pasauliui: ... ateina nuotakos brolis, ima ją už rankos ir vedasi pagal saulę apie stalą, abu verkia. Atsisveikindama nuotaka raudodavusi prie namų židinio.

·         Šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos atsisveikinimo momentas taip pat dažnai graudus, jaudinantis. Apeiginiai motyvai padėtų dar ryškiau įprasminti šį virsmo momentą. Anksčiau nuotaka buvo vedama aplink stalą, nes jis buvo suvokiamas kaip namų altorius. Šiandieną nebūtina apeiginį veiksmą identiškai atkartoti. Nuotaka galėtų būti vedama aplink kitą šiandieną sakraliu laikomą objektą. Apeigai iškilmingumo suteiktų ir atsisveikinimo daina.

 

 

Jaunųjų sutikimas grįžus iš jungtuvių.

XX a. vid. vestuvėse jaunuosius prie durų pasitikdavo tėvai su duona ir druska. (Lenė Naujokienė, g. 1922 m. Vanagų k.,  KUTR 22; Ana Cirtautienė, g. Brukštų k. 1934 m., gyv. Vanagų k. KUTR 22). Tačiau ankstyvesni šaltiniai liudija, kad lėkštutę su duona, druska ir stikline vandens jaunieji rasdavo ant stalo marčios kertėje.

·         Šiandieną nereikėtų atsisakyti papročio tėvams sutikti jaunuosius su duona ir druska. Tačiau derėtų pabandyti atsekti ir senosios tradicijos prasmę, ją savitai interpretuoti.

 

                      Marčios vežimas. Ypatingai buvo puošiamas ir nuotakos vežimas: XVII a. šaltinių liudijimu, jis buvo apvyniojamas drobine marška, iš visų pusių papuošta lininėmis mėlynomis bei žaliomis juostomis. Arba, pasak T.Lepnerio, ... nukabinėtas lino drobės marškomis, jų būdu siuvinėtomis mėlynų vilnonių siūlų raštais, ir papuoštas rūtų vainikais. Visas vežimas būna apdengtas tomis drobėmis, užtiestomis ant lankų, ir yra pailgai apvalainas, nelyginant karieta.

·         Galbūt sulauksime, kada atsiras entuziastų, bandančių atkurti tradicinį nuotakos vežimą (kaip yra atkuriami senieji pamario krašto laivai – kurėnai). Neturint senovinės karietos, kai kuriuos tradicinius puošybos elementus derėtų prisiminti ir naudoti šiuolaikinio transporto puošybai, pvz. žalumynų vainikus, drobes, išsiuvinėtas lietuvininkams būdingais mėlynais raštais, varpelius.

Dialogas prie vartų. Sulaukus jaunųjų su palyda, prie vartų vykdavo dviejų priešiškai nusiteikusių šalių dialogas. Vartai atsiverdavo tik tuomet, kai nuotaka padalindavo vartų sargams stuomenis (vyriško ūgio ilgio linų drobės gabalus), pirštines ir juostas bei aprišdavo dovanomis vartus.

  • Šiandieną prie vartų taip pat galima būtų suvaidinti improvizuotas scenas, turinčias teatro elementų.

                      Marčios sutiktuvių ugnys: laužai ir žvakės. Pasitinkant jaunąją Mažojoje Lietuvoje buvo paprotys deginti laužus. Pasak T.Lepnerio, laužas buvo kuriamas ties kaimo, kur gyvena jaunikis riba: Kai nuotaka privažiuoja kaimo, kuriame gyvena jaunikis ribą, čia jos jau belaukiąs pulkelis merginų, jo giminaičių; tos šildosi prie laužo ... Šiaudų kūlis degintas ties jaunikio kiemo vartais: Jaunikio kiemo vartuose stovidvi senos moterys, pasistačiusios šiaudų kūlį, kurį reikia pervažiuoti. Anot Pretorijaus, uždegus šiaudus atrodydavo, kad nuotaka įvažiuoja į kiemą tartum per ugnį, o prie namų nuotaką sutikdavo su degančiomis žvakėmis: ... kai kurie nusiliedina po tris, keturias, net po daugiau žvakių ir žibina.

·         Šiandieną jaunieji taip pat gali būti sutinkami deginant laužus, žvakes. Takas, vedantis nuo vartų iki durų galėtų būti apšviestas žibintais ar žvakėmis. Ugnies plevenimas suteiktų situacijai iškilmingumo. Marčios sutiktuvių ugnys - tai metaforiškas palinkėjimas jauniesiems šviesaus gyvenimo.

 

Nuotakos vedimas aplink namų židinį. Atvykusi į vyro namus, nuotaka būdavo tris kartus vedama aplink židinį (J.Lasickis; Sudūvių knygelė; Jonas Maleckis-Sandeckis). Pirmą rytą jaunojo namuose ji prie židinio dalindavusi dovanas – juosteles. (Erhardas Wagneris).

·         Šiandieną po jungtuvių, dažniausiai vidurnaktį yra uždegamas simbolinis namų židinys (žvakidė), kurį jaunųjų tėvai perduoda jauniesiems. Senuoju papročiu, skambant dainai galima apvesti jaunuosius tris kartus apie jų simbolinį šeimos židinį.

Jaunajai skirtų apeigų vieta. J.Lasickio (XVI a.) pateiktų duomenų sužinome, kad svarbi namų vieta, kur vykdavusios jaunajai skirtos apeigos buvusi prie namų židinio: Per sutuoktuves nuotaka tris kartus vedama aplink židinį, o po to pasodinama ten pat ant suolo. Iki pat XIX amžiaus svarbi vestuvinių apeigų vieta buvo ir klėtis. Stuboje svarbiausia vieta, kur sėdėjo jaunieji buvo marčios kampas.

·         Šiandieną prasminga atgaivinti tradiciją išpuošti marčios kampą eglišakiais, žiedais, obuoliais, paukšteliais ir kitais prasmingais simboliais. Viena gražiausių puošmenų – medinis mergvakario sietynas su žvakėmis, mediniais obuoliais, paukščiais, žuvytėmis. Esant galimybei, jaunosios gaubtuvių apeigos gali būti atliekamos klėtyje.

Nuotakos atsisveikinimo raudos. Pasak Sūduvių knygelės (XVI a.), atsisveikindama su gimtaisiais namais, jų aplinka, nuotaka raudodavo. Drauge su nuotaka raudodavo ir atsisveikinti susirinkusios moterys, merginos. Net ir XVIII a. pradžioje F.Dankelmanas dar aprašo jo manymu juokingą paprotį dainuojant atsisveikinti su namų židiniu, protėvių dvasiomis, tėvais ir gyvuliais, kuriuos iki tol prižiūrėjo.

·         Šiuolaikinėse vestuvėse jaunosios jau neberauda. Tačiau ir šiandieną tie vestuvių momentai, kai jaunieji išreiškia padėką tėvams yra pilni graudulio. Momento svarbą ir šiandieną iškilmingai įprasmintų vestuvinės atsisveikinimo dainos.

Sugultuvės ir keltuvės. E.Wagneris rašo, kad parvežta nuotaka kuo greičiausiai šokdavusi iš vežimo ir pasislėpdavusi miegamajame. Auštant miegančią nuotaką mergaitės žadindavusios dainomis. (E.Wagneris). Apie sugultuvių apeigas paliko žinių ir M.Pretorijus. Jaunuosius suguldžius klėtyje, ten būdavo padedama duonos, kitų sausų valgių ir pinigų, išsakomi linkėjimai, kad Dievas laimintų santuoką ir jiems netektų kentėti trūkumų.

·         Šiandieną jaunuosius taip pat prasminga pažadinti ne su trankiais maršais, o su tradicinėmis dainomis, kuriose išsakoma ilgus amžius puoselėta išmintis. Suguldant jaunuosius galėtų būti prisimenama ir daugiaprasmė duonos simbolika.

Plaukų pakirpimas jauniesiems.  Pasak M.Pretorijaus, prieš suguldant jaunuosius anyta slapčiomis nukirpdavo keletą plaukų jaunajai, o nuotakos motina jaunajam. Tuos plaukus sudėdavo į alaus pripiltą kaušelį, prie kurio maldininkas sukalbėdavo tam tikras maldas ir išgerdavo tą alų su plaukais. Dėl to, manyta, jaunieji turėtų patirti ypatingų malonių.

·         Plaukų pakirpimas abiems jauniesiems suteikia vestuvinėms apeigoms ritualinį pobūdį, todėl paprotys galėtų būti prisimenamas ir šiandieną (plaukus sudėti į alaus pripiltą kaušelį nėra būtina). Plaukai jauniesiems gali būti pakerpami bet kurios vestuvių apeigos, įprasminančios santuoką, momentu.

                      Nuotakos lūpų patepimas medumi. Iš XVI a. šaltinių sužinome, kad atvykus į vyro namus lūpos nuotakai buvo patepamos medumi. (J.Lasickis; Sudūvių knygelė, Jonas Maleckis-Sandeckis).

·         Nuotakos lūpos galėtų būti simboliškai patepamos medumi ir šiuolaikinėse vestuvėse. Šiandieną yra įprasta karčią degtinę saldinti jaunųjų bučiniu. Medus galetų tapti prasmingesniu jaunųjų meilės ir saldaus – linksmo gyvenimo simboliu.

                      Nuotakos apibėrimas javais. XVI amžiuje vyro namuose, prie kiekvienų durų nuotaka būdavo apibarstoma kviečiais, kruopomis, avižomis, miežiais, žirniais, pupomis, aguonomis ir kt. Vienas žmogus lydėdavęs nuotaką su maišu, pripiltu visokiausių javų. (J.Lasickis; Sudūvių knygelė, Jonas Maleckis-Sandeckis).

·         Apiberiant jaunuosius įvairiais grūdais linkėta jauniesiems skalsos, sėkmės ūkio darbuose. Galbūt taip analoginės magijos būdu siekta sustiprinti ir jaunųjų vaisingumo galias.  Ir šiandieną prasminga jauniesiems barstyti grūdus.

·          

Saviti nuotakos/marčios atributai Mažojoje Lietuvoje

Juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku. Juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku viršuje XVII a.-XVIII a. buvo išskirtinis nuotakos papuošalas Mažojoje Lietuvoje, kuris dėvėtas iki gaubtuvių. Sprendžiant iš lietuvininkų folkloro, toks galvos apdaras – juodasis vainikėlis.

  • Šiandieną reikėtų atgaivinti tradiciją puoštis juodo aksomo karūnėle su vainiku, nes tai savitas, tik Mažajai Lietuvai būdingas vestuvinis papuošalas.

Kykas. Vienas svarbiausių lietuvininkų vestuvių apeiginių momentų buvo marčios gaubtuvės. Mažojoje Lietuvoje marti buvo papuošiama ypatingu dailiu apdangalu su perregimu austu šydu, kabančiu iš abiejų šonų, kurį nešiodavo jaunos moterys iki pirmo gimdymo. Šis Mažosios Lietuvos nuotakų ir jaunamarčių išeiginis galvos dangalas vadintas kyku (būta įvairių jo siuvimo, nėrimo, pynimo, mezgimo variantų).

  • Kiauraraščių pinikų pynimo technika pagamintas kykas - išeiginis jaunamartės galvos dangalas yra labai puošnus, todėl juo tiktų papuošti nuotaką per gaubtuves ir šiandieną.